Pasirauskime muzikos istorijos archyvuose! Šįkart jie jums pristato įdomią istoriją apie ilgos, spalvingos bei produktyvios amerikiečių muzikanto Franko Zappa'os karjeros momentą, kurį lydėjo visa virtinė klaikių įvykių.
1971-ųjų gruodis į europinį turą išvykusiam novatoriškajam 31-erių F. Zappai tikrai nebuvo toks, kurį jis galėjo prisiminti su malonumu. Vos vienos savaitės laikotarpyje jis patyrė net 2 itin grėsmingus antifanų išpuolius scenoje ir per plauką neteko savo gyvybės: pirma į jį šovė signaliniu pistoletu ir sukėlė milžinišką gaisrą, o vos po 6 dienų – nustūmė nuo scenos ir kritinės būklės išvežė į ligoninę. Laimei, „Montreux Casino“ koncertų salėje vykęs Zappa'os koncertas patyrė tik materialinius nuostolius, tačiau sekantis išpuolis, pavadintas „The Rainbow Theatre Incident“, baigėsi kur kas dramatiškiau.
Tačiau, kaip dainavo Julie Andrews „Muzikos garsuose“, pradėkime nuo pradžių, nes tai – geriausia vieta pradėti.
Frankas Zappa garsėjo kaip neeilinis agitatorius, pašiepdavęs konformizmą (bandos jausmą) ir propagavęs maištavimo idėjas. Jo muzika buvo sąmoningai provokuojanti ir kelianti emocijas. Jis buvo rokenrolo dvaro rūmų juokdarys ir jo koncertiniai pasirodymai sėkmingai kurstė žiūrovų aistras. Bet 1971-ųjų gruodžio 4 dieną Montrė (Šveicarija) „Montreux Casino“ įvykiai pasisuko visiškai netikėta linkme.
Frank Zappa su savo grupe „The Mothers of Invention“ pakilo į „Montreux Casino“ sceną (žymia nuo 1967-ųjų kasmet vykstančiu Montrė džiazo festivaliu) ir pradėjo groti intelektualiai pašaipias savo repertuaro dainas. Žaismingas ir įtraukiantis pasirodymas kaip visada buvo puikus... iki kol vienas pakvaišęs žiūrovas išsitraukė signalinį pistoletą ir ėmė šaudyti į grupę.
Sprogus salės šildymo sistemai, pašoko ugnis, kuri nudegino kelis personalo darbuotojus, surijo grupės aparatūrą bei supleškino patį kazino iki griuvėsių (tik po 4 metus trukusių atstatymo darbų 1975 m. jis vėl pradėjo veiklą).
Šį pragaištingą gaisrą pro savo viešbučio langą stebėjo „Deep Purple“ vokalistas Ian Gillan, ir tai įkvėpė jį sukurti vieną pačių žymiausių visų laikų dainų – „Smoke on the Water“.
„We all came out to Montreux on the Lake Geneva shoreline / To make records with a mobile – We didn’t have much time / Frank Zappa & the Mothers were at the best place around / But some stupid with a flare gun burned the place to the ground / Smoke on the water, a fire in the sky…”
Nors žmonės ir nukentėjo, galėjo būti ir daug blogiau. Priežastys, dėl kurių ugnis nepareikalavo gyvybių – šou vyko dieną, salėje nestovėjo kėdės, o koncerto metu Ansley Dunbaro būgnai ėmė taip prastai funkcionuoti, kad dalis žiūrovų neapsikentę tiesiog išėjo namo.
Tačiau lyg to dar būtų negana, vos po 6 dienų Frank Zappa patyrė kitą katastrofą, kurią sukėlė dar vienas antifanas.
Po gaisro, sunaikinusio muzikinius instrumentus, Zappa'os grupė išsinuomavo naujus ir atvyko koncertuoti į Londono „Rainbow Theatre“. Jie jau buvo įpusėję biso kūrinį – sarkastišką „The Beatles“ dainos „I Want To Hold Your Hand“ interpretaciją, kai vienam žiūrovui, vardu Trevor Charles Howell, pasimaišė protas. Šis stryktelėjo ant scenos ir nustūmė Zappą į 10-15 pėdų (3-4,5 metrų) orkestro duobę su betoninėmis grindimis.
„Grupė pamanė, kad aš užsimušiau,“ rašė Zappa savo autobiografijoje „The Real Frank Zappa Book“ (1989 m.). „Mano galva persisuko per petį, kaklas sulinko lyg sulaužytas. Smakras kraujavo, pakaušyje atsivėrė skylė, lūžo koja ir šonkaulis, o viena ranka buvo paralyžuota.“
Šį incidentą sukėlęs T. Ch. Howellas bandė pasprukti, bet žiūrovų minia jam užtvėrė kelią. Atvykusi greitoji pagalba išvežė Zappą į „Northern Hospital“, o Howellas buvo perduotas Zappa'os grupės personalui, kuris laikė jį, iki kol atvyko policija.
Kai žiūrovai buvo paprašyti išeiti, lauke kilo chaosas. Čia jau būriavosi kiti žiūrovai, atėję į sekantį F. Zappa'os grupės pasirodymą, kai juos pasiekė gandas, jog dainininkas užsimušė. Ir tik po valandos visiems buvo pranešta apie tikrąją jo būklę.
„Mane nugabeno į viešąją ligoninę,“ vėliau papasakojo F. Zappa. „Prisimenu priimamąjį, kuris, kaip ir visas Londonas tokiu metu, buvo stingdančiai šaltas. Ten aiškiai trūko personalo – netoli manęs gulėjo muštynėse visas sudaužytas vyrukas, kuris staugė iš skausmo, tačiau niekas jo neslaugė.
Kadangi gavau galvos traumą, man nedavė jokių nuskausminamųjų. Nualpau, o atgavęs sąmonę, išvydau esantis dvokiančioje palatoje su ratu išdėstytomis lovomis, tarp kurių kybojo užuolaidos. Atsimenu, joms prasiskleidus, įėjo juodaodė seselė ir apžiūrėjo mano veidą. Jos išraiška buvo lyg išvydus pabaisą. Aš tikrai buvau gerai sumaitotas.
Vėliau mane pervežė į „Harley Street Clinic“, kurioje išgulėjau mėnesį. Mane visą parą saugojo asmens sargybinis, nes tas mane nustūmęs šūdžius buvo paleistas už užstatą, o mes nežinojom, kiek jam pavažiavęs stogas.
Jis davė spaudai du interviu. Viename jų sakė, jog mane užpuolė, nes per koncertą merkiau akį jo merginai. Netiesa, nes orkestro duobė buvo ne tik 15 pėdų gylio, bet ir dvigubai tiek pločio, o į mane plieskė prožektoriai. Tokiose situacijose aš nė nematau žiūrovų – tai lyg žiūrėti į juodą skylę. Netgi nepastebėjau, kaip tas vaikinas užlipo ant scenos ir artinosi prie manęs.
Kitame interviu jis aiškino supykęs, kad mes prastai grojom ir tai nebuvo verta tų pinigų, kuriuos jis sumokėjo už bilietą. Tai apsispręsk pagaliau, kuri versija yra tikroji.“
Suimtasis 24-erių T. Ch. Howellas teigė supavydėjęs, kai jo mergina prisipažino jam įsimylėjusi F. Zappą. Teisme jis pripažino savo kaltę ir gavo vienerius metus kalėjimo.
Išleistas namo Zappa beveik metus laiko praleido invalido vėžimėlyje, kol galop visiškai pasveiko.
F. Zappa interviu po gaisro, kuriame jis pasakoja apie būsimą Londono koncertą, nenutuokdamas, koks košmaras jo laukia:
