.jpg)
Alice Cooper – ko gero neatrastum žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs bent vienos jo dainos nuo „School‘s Out“, I‘m Eighteen“, „No More Mr. Nice Guy“ iki „Poison“. Su šiomis dainomis užaugo ne viena karta. Ir jei yra tokių, kurie jų negirdėjo tiesiogiai klausantis Alice Cooper, tai tikrai jas žino iš filmų, serialų, kuriuose ne kartą skambėjo jo dainų motyvai. Šis Tamsybių princas scenose „vaidenasi“ jau beveik šešiasdešimt metų. Per tą laiką jis sugebėjo su bendraminčiais nemokančiais groti jokiais muzikos instrumentais suburti muzikos grupę vienam talentų šou ir dar jį laimėti, o ta proga nusprendė visgi išmokti groti, sukurti naują savitą roko stilių shock rock, pradraugauti su pasaulinio lygio gražuolėmis, išleisti beveik tris dešimtis studijinių albumų, rungtyniauti su Mick Jagger dėl kas ilgiau išbus scenoje, kovoti su priklausomybėmis, įsitvirtinti muzikos olimpe, bet kas mums svarbiausia – tris kartus apsilankyti Lietuvoje. Pastarasis jo vizitas įvyko birželio 13-osios vakarą, Vilniuje, salėje „Compensa“.
Įdomi tendencija, nesvarbu kokio žanro atlikėjas atvyksta į Lietuvą, bet kuo jis garsesnis, tuo didesnė tikimybė, kad koncertas prasidės laiku ir suprise, surprise Alice Cooper šou nebuvo išimtis. Laikrodžiui išmušus aštuntą vakaro, pasigirsta it drakono alsavimas. Tą akimirką atsiduri antrojoje „Hobito“ dalyje ir susipažįsti su Smogu, kuris prabyla bauginančiais žodžiais: „Sveiki atvykę į Alice Cooper pilį, durys yra užrakinamos, o jūs visi esate pasmerkti“, – o tada nukritus uždangai (tiesa, prieš tai trumpam užmetus akis į duris ar tikrai jas užrakino) scenoje skambant „Feed My Frankenstein“ išvystame tikrą pilį, su trimis gitaristais, bosistu, būgnininku besitaškančiu it velniūkščiui milžiniškame katile ir Tamsybių princo išėjimą į sceną patikinus, jo alkaną pabaisą, kad netrukus galės pasistiprinti (No, I‘m not scared, you‘re).
Taigi, sveiki atvykę į vieną teatrališkiausių roko pasirodymų, koks tik gali būti!
Lakstantis kuprius po sceną, ganantis milžinišką Frankenšteino pabaisą, tiesioginės asmenukių aukos, juodi vežimėliai su kaukolėmis, karstai, siaubo filmų herojai, daug kraujo, tamsios meilės ir dramos, kuri reiškėsi skambant legendiniams ir gerai žinomiems atlikėjo kūriniams, tokiems, kaip: „No More Mr. Nice Guy“, „Bed of Nails“, „Hey Stoopid“, „Fallen in Love“, „Be My Lover“, „Go Man Go“, „Under My Wheels“, „He's Back (The Man Behind the Mask)“, „Go to Hell“, „I'm Eighteen“, „Poison“, „Billion Dollar Babies“, „Roses on White Lace“, „Devil's Food“, „Black Widow Jam“, „My Stars“, „Steven“, „Dead Babies“, „I Love the Dead“, „Escape“, „Teenage Frankenstein“.
Alice Cooper savo stichijoje. Gali mėgti, gali nemėgti, bet negali nesižavėti kaip 74-erių metų rokeris viso pasirodymo metu išlaiko savo vaidmenį. Ar pjausto gerkles vaikams, ar po sceną vaikšto su tramdomaisiais marškiniais ar pats atsiduria giljotinoje, vaidybos elementas išlaikomas.
Kiekvienas muzikantas atliko savo vaidmenį teatrališkame šou: bosistas išvaizda priminė alkaną vilkolakį, gitaristė savo vulkaniška energija priminė šmėklą, besiblaškančią po visą pilį, būta ir Jack Sparrow look alike ir visai panašaus į patį Johnny Depp, kad retsykiais širdis nuriedėdavo į kulnus su viltimi, o gal ir Johnny bus prisijungęs trumpam vizitui po sėkmingai pasibaigusio teismo proceso.
Savaime suprantama jie išsiskyrė ir savo muzikiniais sugebėjimais, kuriuos galėjo pademonstruoti instrumentinėje dalyje, kol peraugusios lėlės Alice Cooper‘iui uždėjinėjo tramdomuosius marškinius (jap, sakinys, kurio koncerto recenzijoje dažnai tikrai neišvysi).
Stebint visas „baisybes“ scenoje (na, gerai, kai kurias iš jų šiaip pamačius kur namie ar gatvėje tikrai labai išsigąsčiau, ypač kruviną nuotaką ar peraugusį million dollar baby) prisiminiau istoriją su 2016-ųjų „Iron Maiden“ koncerto Lietuvoje plakatais, kaip „super mamytės“ buvo pasibaisėjusios pabaisiukais juose, įdomu kokia jų būtų reakcija stebint paauglių fotosesijas, pasibaigiančias perpjautomis gerklėmis, kūdikių aukojimu ir paties atlikėjo giljotinavimu scenoje, su vėliau iškeliama pernelyg tikroviška jo galva.
Tik pasibaigus koncertui, encore dalyje Alice „prisimena“, kad jį stebi lietuvaičiai ir ukrainiečiai, kurie buvo pakviesti stebėti jo koncerto nemokai, prabyla, padėkoja susirinkusiems, pristato savo genialiuosius ir itin tituluotus muzikantus, palinki visiems kuo baisesnių košmarų (lyg to, kas ką tik vyko scenoje būtų maža) ir vainikuoja pasirodymą su „School's Out“.
Prieš pat koncertą duotame Alice Cooper interviu įstrigo jo mintis apie amžių. Paklaustas ar sureikšmina jį, jis atsakė, kad ne, nes nesijaučia, kad jam tiek metų. Ir kaip gi gali senti, kai penkiasdešimt metų atlieki dainas kaip „I'm Eighteen“, „School's Out“, kurios it eliksyras palaiko jaunatvišką energiją, atsispindinčią tiek viduje, tiek ir išorėje.
Belieka tikėtis, kad energijos jam nestigs ir toliau sėkmingai tęs savo ilgametę karjerą ir gastroles, kurių viena iš stotelių ir toliau išliks Lietuva.
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian
