RENGINIO RECENZIJA | Įkvepiančiai melancholiška savaitės pradžia su „DOODSESKADER“, „Svalbard“ ir „Alcest“ (+ foto galerija)

Smagu pradėti savaitę su koncertu, o su geru koncertu dar smagiau. Lapkričio 25-ąją „Lofte“ vykęs „DOODSESKADER“, „Svalbard“ ir „Alcest“ tą puikiai paliudijo. Bet apie viską nuo pradžių. Prancūzai „Alcest“ Lietuvoje tikrai turi gerbėjų, dar nespėjus prasidėti jų pasirodymui bilietai buvo išparduoti, tačiau kas nustebino tai žmonių gausa dar pirmosios apšildančios grupės „DOODSESKADER“ pasirodymo metu. Retas, bet smagus atvejis, kai pirmieji scenoje sutinkami ne pustuštės salės, o daugybės žiūrovų, kurių dalis dar turėjo paieškoti vietos iš kur patogiausia būtų matyti pasirodymą. Ką būtų galima apie pačios grupės pasirodymą papasakoti? Ką prieš ateinant paskaičiau grupės aprašyme: „Nuo grunge'u alsuojančio sludge'o jų EP „MMXX : Year Zero“ iki triuškinančio hiphopo ir hardcore mišinio debiutiniame albume „Year One“. Jų sąžiningi ir introspektyvūs tekstai yra tai, kuo grupė didžiuojasi: „DOODSESKADER“ naudoja savo instrumentus kaip garsinį foną emocijoms ir žinutei, kurią bando perteikti; jų muzika tarnauja kaip veidrodis pačiam gyvenimui“, tas ir pasitvirtino. Emocingas pasirodymas, su stipriai jaučiamais jausmais ir juos lydinčiu muzikiniu fonu. Buvo smagu stebėti tiek grupę scenoje, tiek ir žiūrovų reakcijas į ją. Antrieji scenoje pasirodė britai „Svalbard“. Nebuvo tekę apie juos kažko žinoti iš anksčiau. Nepaisant jauno grupės narių amžiaus, jie tarsi psichologai su sukaupta ilgamete išmintimi savo muzika itin įtaigiai dalinasi žmogaus emocinio gyvenimo aktualijomis nardydami tarp kelių muzikinių žanrų ir griaudami jų ribas. Pasirodymo metu vokalistės prisipažino jaučianti nuovargį dėl bemiegės nakties, tačiau pasidžiaugė, kad turėjo galimybę pirmą kartą pasirodyti Vilniuje. Publika britus sutiko palankiai, tačiau judesio būta nedaug, stebint žiūrovus susidarė įspūdis, kad bent kuris iš jų pradėjęs judėti, staigiai apsidairydavo ar kas aplinkui juoda ir jei pamatydavo judėjimą, judėdavo toliau. Tarsi ieško pritarimo, kad ir jiems galima taip daryti. Na ir pagaliau tretieji scenoje pasirodė tie, dėl kurių publika savo pirmadienio vakarą leido ne namie žiūrėdami serialus (nes ką daugiau gali veikti šaltuoju metų laiku Lietuvoje darbo savaitės pradžioje?), o „Lofte“ – Prancūzijos grupė „Alcest“. Pristatinėti jų tikrai nereikia, soldoutinis koncertas tai geriausiai paliudija. Melancholiškai nostalgiški, šilti ir įkvepiantys. Jei šią grupę būtų galima sulyginti su kitu jaukiu fenomenu, tai neabejotinai būtų naktis miške: palapinė, laužavietė ir stebėjimas laužo liepsnos. Kai ir gražu stebėti ir miela būti. Gal ir ne keista, kad ir pačiai grupei tas gamtos naratyvas nėra svetimas. Nors ir pati „Alcest“ muzika prikausto ausį, tačiau būtų nuodėmė nepaminėti scenos apipavidalinimo: dviaukštė scena, ilgos užuolaidos, sukuriančios vėjo ar bangų įspūdį, gražiai apšviestos gervės ir nendrės, prikaustančios dar ir akis. Nepaisant sausakimšos salės, „Alcest“ pasirodymo metu galėjai pasijausti, kad esi vienas, tarsi tai kas vyksta skirta tik tau. Manau, kad dauguma taip jautėsi, nes vargu ar galima be išankstinio pasiruošimo, it kobroms veikiamomis hipnotizuojančios dūdelės melodijos, judėti kone preciziškai į ritmą. Na, o kalbant apie judėjimą į ritmą, „Alcest“ būgnininkas savo gerbėjų ratą turėjo. Buvo smagu matyti kaip tiek publikos tarpe atsirado mušančių „orinius būgnus“, tiek ir pačioje scenoje, grupės pagalbininkas, su tuo pačiu „orinuku“ grojo. Akivaizdu, kad „Alcest“ kūrybai neįmanoma atsispirti. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vygantas Karnauskas