RENGINIO RECENZIJA | „The Cure“ Rygoje: meilė ne tik penktadieniais (+ foto galerija)

Beveik 8 mėnesiai praėjo nuo tada, kai sužinojome, kad „The Cure“ atvažiuoja pas kaimynus latvius. Beveik 8 mėnesiai truputį nerimastingo laukimo: kaip bus, ar išdainuos, ar nenuvils? Juk dar vieni veteranai, kurių koncertų pastaruoju metu „padavė“ visai nevaikišką kiekį. Netikiu, kad yra nežinančių „The Cure“, bet pirmiausia – formalumai: grupė susikūrė 1978-aisiais Anglijoje. Nuo to laiko keitėsi laikai, muzikantai ir pati muzika, bet smaigalyje visuomet išliko amžinai pasišiaušęs Robert Smith, kurio ryškų įvaizdį, esu tikra, atpažįsta net ir tie, kurie neturi supratimo, kas groja „tą dainą apie Friday I‘m in Love“. Nuo maždaug 1980-ųjų „The Cure“ yra įkvėpimas gotams, o vėliau įtiko ir platesnei auditorijai su tokiais gerai žinomais kūriniais kaip jau minėtas „Friday I‘m in Love“, „Lovesong“, „Boys don’t Cry” ir tt. Kalbant apie produktyvumą, grupė toli gražu nėra pirmaujanti šioje srityje ir leidžianti po albumą kasmet, bet gal taip net geriau: kiekvienas kūrinys turi daug laiko būti įdėmiai išklausomas, įsisavinamas, pamėgiamas (arba nevisai), o skirtingos temos ir nuotaikos leidžia klausytojų ratui tik didėti ir plėstis (juk senas jų gerbėjas niekada neleis sau pasakyti, kad nebeklauso Robert Smith, nes jam nepatiko kuris nors naujas albumas, o štai prie naujokų jis randa būdų prieiti). Dar ši grupė ypatinga savo gerbėjais, kuriuos net gerbėjais sunku pavadinti. Žodis „bendruomenė“ irgi skamba kreivai (juk senokai praėjo gyvų fanklubų mada, o prie feisbuko grupės prisijungti ir atsijungti nuo jos nei kas draudžia, nei kam skauda ), bet iš tiesų tai žmonės, kurie tiesiog gyvena Kjurais, kuriems ši grupė yra daugiau negu muzika. Kjurai yra jų dalis, ką jie bedarytų, kurtų ar mąstytų. Kjurus jie įkvepia ir iškvepia. Kas smagiausia – bent kiek man teko su jais susidurti, visi be išimties yra labai ypatingi žmonės, ir bala žino, ar jie ypatingi DĖL TO, kad klausė „The Cure“, ar jie ypatingi, NES klausė „The Cure“. Mano pirmasis „The Cure“ koncertas buvo 2008 metais Varšuvoje. Geras pasirodymas, tačiau tais laikais dar nebuvau įpratus visko dokumentuoti, tai geriausiai prisimenu faktą, kad buvo labai ilgas. Tuomet vien jie grojo apie 3 valandas (plius apšildytojai), o aš, nebūdama didžiulė gerbėja, net šiek tiek pavargau. Šį kartą (po 14 metų!) pasirodymas buvo trumpesnis – „tik“ beveik 2,5 valandos, bet apie viską iš eilės. Pirmieji išlindo pagroti The Twilight Sad, svajingi škotai, kurie jau nuo 2016 metų vis pasirodo su The Cure turų metu. Be to, jų dainą „There‘s a Girl in the Corner“ yra perdainavęs ir pats Robert Smith, kas tikriausiai rodo abipusę grupių simpatiją. Keistai mielas škotiškas akcentas su tamsiai gražiomis melodijomis visai patiko, bet salė vis dar nebuvo pilna, o wannabe robertsmitai sušiauštais plaukais ir makiažaisneskubėjo rinktis iš tualetų ir alubarių, nes nei minutei nepamiršo, ko čia visi suvažiavo. Pagaliau 21:15 virš scenos pasirodė žvaigždės, suskambo pasaulinė dainos „Alone“ (dėl pavadinimo nesu tikra, teko susigūglinti) premjera, o į sceną lėtai atslinko ir mėnulis - ryškus priešpilnis Robert Smith. Kol jis lyg senas liūdnas vaiduoklis su žilu gandralizdžiu ant galvos vaikščiojo po sceną, grąžė rankas ir tarytum negalėdamas patikėti, kad vėl groja gyvai (juk Ryga buvo pirmoji jų turo stotelė po COVID pandemijos), kol bosistas Simon Gallup, pasidabinęs Iron Maiden marškinėliais, pernelyg aktyviai šmirinėjo ir atrodė kaip pasimetęs muzikantas iš kitos grupės, per kažkokią teleportacijos klaidą atsiradęs ne tame koncerte ir ne ant tos scenos, pilnutėlė Arena Rīga džiaugėsi, bet laukimo nuotaiką galima buvo beveik pačiupinėti. Ir štai su antrąja daina viskas išsisprendė: „Pictures of You“ davė aiškų atsakymą tiems, kurie pirmo kūrinio metu tarpusavyje burbėjo ir klausinėjo vieni kitų: „o tai čia tik naujas ir gros dabar?“. Ne, senieji gerieji Kjurai puikiai suprato, kad tarp daug tūkstančių jų klausytis susirinkusiųjų buvo ir užaugusių su jų muzika, ir atradusių grupę visai neseniai, ir papuolusių į koncertą atsitiktinai ar iš smalsumo. Minia žiauriai skirtingų žmonių su savo stiliais požiūriais, svajonėmis, skoniais ir lūkesčiais. Ir senieji gerieji Kjurai grojo visiems, grojo kiekvienam ir, svarbiausia, grojo sau. Grojo senas dainas, grojo naujas dainas, tai sukeldami nostalgiją, tai nustebindami naujiena, tai vėl mosteldami kokį amžiną savo hitą. Pasimiršo visi pastebėjimai apie liūdnus vaiduoklius ir gandralizdžius, apie keistą bosisto elgesį - liko tik The Cure muzika. Čia jie, čia, dabar. Ir tai buvo pasakiška. Grojo taip, kaip groja seni vilkai. Aš dažnai vartau akis, kai išėję į sceną muzikantai nesiteikia bendrauti su publika. „The Cure“ gana ilgai beveik nepratarė nei žodžio „be reikalo“, bet turbūt niekas nebūtų galėjęs papriekaištauti dėl dėmesio publikai trūkumo. Kažkokiu būdu grupė ir Robert‘as sugeba klausytojams be žodžių siųsti gūsius savo energijos ir įtikinti, kad jiems rūpi, kad jie džiaugiasi visus matydami. Vėliau, jau po pagrindinės programos grįžęs Smith atsiprašė, kad nebendravo. Po antro išėjimo, prieš sugrodamas paskutinius kūrinius mestelėjo frazę apie tai, kad štai būdas pasakyti, kad jis laimingas ir užgrojo „Lullaby“, o salė neleido suabejoti, kad joje esantys klausytojai nemažiau laimingi. Ir Smith, atrodo, galėjo visus sutvarkyti vakarienei lyg tas voras iš dainos: And there is nothing I can do when I realise with fright That the spiderman is having me for dinner tonight. Žinoma, buvo ir jau mano išlinksniuotas „Friday I’m in Love“. Čia vienas iš tų hitų, kurių neva nemėgsta senieji TRŪ grupės gerbėjai, nes nuvalkiotas, nes banalus, nes visiems žinomas, nes patenka į kategoriją dainų, kurias tiesiog išmoksti atmintinai, ir niekas neklausia, ar nori ją išmokti, ar nenori - prisimeni, ir tiek. Tik štai aš nei už ką nepatikėsiu, kad tie senieji tikrieji gerbėjai, bandantys išsižadėti šito kūrinio prieš kitus, tą patį jaučia ir būdami tik su savim, o niūniuodami iš paskos nesidžiaugia išgirdę. Pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė, kad „The Cure“ beveik įpusėjo trečią valandą. Kažkas iš salės šūktelėjo, kad myli. Robert’as kukliai palenkė galvą, lyg vaikas, nepripratęs prie pagyrimų, bet dėl jų labai besidžiaugiantis. Ir abu šio keisto dialogo dalyviai įtikino. Koncertas neišvengiamai ėjo į pabaigą, o aš tyliai spėliojau, kuo čia viskas baigsis. Užsibaigė jis nenuspėjamai nuspėjamai, su „Boys Don’t Cry“ – dar viena daina, kurią daugelis pažįsta daug geriau nei kaimynus iš gretimo buto. Štai tokie jie ir atsisveikino: seni geri mieli liūdni The Cure, kuriuos matyti buvo nepaprastai malonu, ir į kurių atsilabinimą „susitiksime vėl“ norėjosi šūktelti: „BŪTINAI!“. Naktį vairuojant namo į Vilnių, pro langą švietė ryškus priešpilnis. Galvoje kažkodėl sukosi mintys apie salėje primėtytų bokalų ir popierėlių nuo burgerių krūvas. Minia pasilinksmino, atstovėjo eiles rūbinėje ir išėjo, vieni niūniuodami, kiti švilpaudami, treti susikaupę ir pasikrovę, ketvirti įkaušę, penkti pavargę, ir taip be galo. Bet pro langą blausiai švietė penktadienis, o ką ten The Cure sakė apie penktadienį? ???? Renginyje lankėsi ir vertino Milda Prušinskaitė, fotografavo Vytenis Jurevičius